Įsivaizduokite investavę visas savo santaupas ir tada laukę 15, 20 ar net 30 metų, kad vėl pamatytumėte tas pačias sumas savo sąskaitoje. Tai nėra teorinis scenarijus – tai tikrovė, su kuria susidūrė milijonai investuotojų visame pasaulyje. Kai kalbame apie investavimą, dažnai girdime optimistišką mantrą "ilguoju laikotarpiu akcijos visada kyla". Tačiau kaip ilgas yra "ilgasis laikotarpis"? Šiame straipsnyje analizuosime labiausiai stulbinančius istorijoje užfiksuotus rinkų atsigavimus, nuo 34+ metų trunkančio Japonijos Nikkei maratono iki dešimtmečius trukusių JAV ir Europos rinkų kelionių atgal į aukštumas. Ttai, ką sužinosite, gali pakeisti jūsų požiūrį į "kantrų investavimą" visiems laikams.
Meškų rinkos: Kai tavo investicijos pasirenka ilgiausią kelią namo
Ar kada nors svajojai stebėti, kaip juda ledynas? Ne? Na, jei kada nors investavai pačiame rinkos burbulo pike, sveikinu – patirtis beveik identiška!
Sveiki atvykę į užsitęsusių meškų rinkų pasaulį, kur tavo investavimo planas staiga transformuojasi iš "išeisiu į pensiją 65-erių" į "galbūt mano anūkai galės pasidžiaugti šiais pinigais". Panagrinėkime, kas nutinka, kai rinkos nusprendžia pasirinkti ilgiausią įmanomą maršrutą atgal į tavo pradinę investiciją.
Legendiniai rinkos atsigavimai, arba "Kantrybės olimpiada"
Finansų pasaulyje egzistuoja tam tikra "Šlovės galerija" – sąrašas rinkų, kurios įėjo į istoriją dėl savo nepaprastai ilgų atsigavimo periodų. Šie epiniai atsigavimai priverčia net ir pačius kantriausius investuotojus pasijusti nekantriais:
- Japonijos Nikkei 225 (1989-2024+): Neįtikėtini 34+ metai ir vis dar skaičiuojame. Maksimalus kritimas: -82%. Tik 2024 m. vasarį indeksas pagaliau peržengė savo 1989 m. gruodžio aukštumą, tačiau atsižvelgus į infliaciją, reali perkamoji galia vis dar gerokai žemesnė. Tai yra absoliutus modernios finansų istorijos rekordas – ilgiausias didžiosios rinkos atsigavimas, prilygstantis investiciniam Mėtų Užkalbėjimui. Visas Japonijos fenomenas vertas atskiro aptarimo – burbulas buvo toks didžiulis (P/E santykiai virš 60!), kad net po trijų dešimtmečių ekonomika vis dar jaučia jo pasekmes.
- JAV Dow Jones Industrial Average (1929-1954): 25 metų kelionė atgal į pradinį tašką. Maksimalus kritimas: stulbinantys -89%. Didžioji depresija buvo tikras finansinis Armagedonas – indeksas prarado beveik 9/10 savo vertės! Investuotojai, pirkę akcijas prieš 1929 m. Juodąjį ketvirtadienį, atgavo savo pinigų vertę tik po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Įsivaizduok – investavai prieš didžiąją ekonominę katastrofą, išgyvenai pasaulinį karą, ir tik tada, kai pasaulis buvo visiškai pasikeitęs, tavo investicijos grįžo į pradinį tašką.
- Italijos FTSE MIB (2000-2025+): 24+ metai ir vis dar skaičiuojame. Maksimalus kritimas: -76%. Italijos akcijų rinka, prasidėjusi nuo dot-com burbulo sprogimo, vėliau susidūrė su 2008 m. finansų krize ir euro zonos skolomis. Daugiau nei du dešimtmečiai, ir italų investuotojai vis dar laukia pilno atsigavimo. Kaip ir geras italų vynas ar sūris, šios investicijos, atrodo, sensta, bet ar jos tampa vertingesnės – tai jau kitas klausimas. Kol kas jie galėtų pacituoti seną italų posakį: "Chi va piano, va sano e va lontano" (Kas eina lėtai, eina sveikai ir toli).
- Ispanijos IBEX 35 (2007-2025+): 17+ metų ir tebesitęsia. Maksimalus kritimas: -63%. Ispanija patyrė finansų krizę, euro zonos krizę, nekilnojamojo turto rinkos žlugimą ir politinį nestabilumą. Indeksas vis dar yra 40% žemiau savo piko, o su infliacija – dar blogiau. Ispanų investuotojai turbūt norėtų, kad jų akcijos būtų tokios pat atsparios kaip jų popietinis poilsis (siesta).
- Graikijos ASE General (2007-2025+): 17+ metų, ir pabaigos nematyti. Maksimalus kritimas: -93%. Graikijos finansinė saga – tai graikų tragedijos modernus atitikmenys. Šalis išgyveno beveik bankrotą ir drastiškas ekonomines reformas, o jos akcijų rinka krito net 93%. Investuotojai vis dar laukia Apolono, kuris iškeltų jų akcijas iš požemio karalystės.
- JAV Dow Jones Industrial Average (1966-1982): 16 metų "lėto kelio". Maksimalus kritimas: -46%. Antrasis Dow indekso pasirodymas sąraše – 1966-1982 m. periodas, kai investuotojai susidūrė su stagfliacija, Bretton Woods sistemos žlugimu ir Vietnamo karo ekonominėmis pasekmėmis. Įdomu tai, kad šis periodas sutapo su S&P 500 ilguoju atsigavimu, tik Dow atsistatė šiek tiek greičiau. Infliacijos poveikis tuo laikotarpiu buvo ypač skausmingas – per dešimtmetį kainos padvigubėjo, taigi net pasiekęs savo nominalų aukštumą, investuotojas vis tiek buvo praradęs beveik pusę perkamosios galios.
- JAV NASDAQ (2000-2015): 15 metų technologinio atsigavimo. Maksimalus kritimas: -78%. Dot-com burbulo sprogimas buvo brutalus – technologijų akcijos prarado beveik 4/5 savo vertės. Įmonės, tokios kaip Pets.com, tapo finansinėmis dykumomis, o net ir didžiausi išgyvenusieji, kaip Amazon, prarado 90%+ savo vertės. Reikėjo 15 metų, kad NASDAQ atsistatytų nominaliai, o realiai, atsižvelgiant į infliaciją, 2015 m. indeksas vis tiek buvo 30% žemiau savo 2000 m. piko. Taigi, jei investavai į technologijas 2000 m. kovą, tavo "naujosios ekonomikos" investicija atlaikė ne tik burbulo sprogimą, bet ir 2008 m. finansų krizę, prieš galų gale atgaunant savo vertę.
- Jungtinės Karalystės FTSE 100 (1999-2015): 15 metų britiškas stoicizmas. Maksimalus kritimas: -53%. Atsižvelgiant į tradicinį britų gebėjimą išlaikyti ramybę krizės akivaizdoje, galbūt tinka, kad ir jų akcijų rinka demonstravo išskirtinį "stoiciškumą", atsisakydama augti pusantro dešimtmečio. Brit-pop eros optimizmo laikais investavę britai turėjo laukti iki finansų krizės ir Brexit referendumo laikų, kad atgautų savo pradinę investiciją. Analizė parodė, kad nors FTSE 100 kainų indeksas vos judėjo, su reinvestuotais dividendais investuotojas būtų gavęs apie 94% nominalios grąžos per tą laikotarpį. Visgi, atėmus infliaciją ir fondo valdymo mokesčius, reali grąža būtų gerokai mažesnė.
- JAV S&P 500 (2000-2013): 13 metų amerikietiškas kalnelis. Maksimalus kritimas: -57%. S&P 500 antrasis pasirodymas sąraše – dot-com burbulo pradėtas ir finansų krizės pratęstas nuosmukis. Investuotojas, įdėjęs pinigus 2000 m. pike, turėjo išgyventi du didžiulius rinkos kritimus per mažiau nei dešimtmetį. Po 13 metų ir dviejų didžiulių krizių, indeksas pagaliau pasiekė savo ankstesnį aukštumą, tačiau, įskaitant infliaciją, vis dar buvo gerokai žemesnis. Tai primena seną Wall Street juokelį: "Kaip tapti milijonieriumi? Pradėk su dviem milijonais ir investuok į akcijų rinką prieš didžiulę krizę."
Visos šios istorijos atskleidžia vieną dalyką – kartais kantrybė akcijų rinkose matuojama ne metais, o dešimtmečiais. Tai ne sprintas, netgi ne maratonas – tai ultramaratonas per dykumą, kuriame gali pritrūkti vandens, o finišo linija nuolat juda.
Kodėl kai kurios rinkos atsigauna dešimtmečiais, o ne mėnesiais?
Finansų vadovėliai mėgsta pasakoti, kad akcijų rinkos istoriškai generuoja 7-10% metinės grąžos. Tai tiesa ilguoju laikotarpiu... bet problema ta, kad mūsų gyvenimas turi ribotą laikotarpį, o "ilgasis laikotarpis" gali būti ilgesnis, nei mes galvojame.
Pažvelkime giliau į veiksnius, kurie paverčia rinkų atsigavimą į dešimtmečių procesą:
"Matematinė gravitacija" – gilių kritimų pasekmė. Įsivaizduok, kad tavo portfelis krenta 80% (kaip NASDAQ 2000-aisiais). Kad grįžtum į pradinį tašką, tau reikia ne 80% augimo, o dramatiškai daugiau – 400%! Kritimų ir atsigavimų matematika yra negailestinga: 50% kritimas reikalauja 100% augimo atsigavimui, 90% kritimas reikalauja 900% augimo. Tai viena priežasčių, kodėl Japonijos Nikkei, kuris krito 82%, užtruko taip ilgai atsigauti – jam reikėjo 456% augimo nuo dugno.
Burbulo sprogimo ilgalaikė trauma. Daugelis ilgiausių atsigavimų prasidėjo nuo ekstremalių vertinimų burbulų. Japonijos rinkoje 1989 m. kainų ir pelno (P/E) santykiai viršijo 60, o žemės kainos Tokijuje buvo tokios absurdiškos, kad teoriškai Imperatoriaus rūmų žemė buvo vertingesnė nei visa Kalifornija. Tokie vertinimai nėra tvarūs, o jų koregavimas užtrunka dešimtmečius. Tai kaip bandyti atsigauti po finansinės chimeros, kuri nuo pat pradžių neturėjo nieko bendro su realybe.
Infliacija – tylusis turto žudikas. Atsigavimas nominaliomis vertėmis ir realiąja perkamąja galia – du skirtingi dalykai. Ypač skausmingas buvo 1970-ųjų laikotarpis JAV, kai S&P 500 indeksas techniškai atsigavo 1980 m., bet dėl 107% infliacijos per tą laikotarpį, reali investuotojo perkamoji galia buvo atkurta tik apie 1987 m. – septyneri papildomi metai! Štai kodėl, kai kalbame apie Nikkei 225 atsigavimą 2024 m., realybė yra ta, kad įvertinus infliaciją, japonų investuotojų perkamoji galia vis dar gerokai mažesnė nei 1989 m.
"Dvigubas smūgis" fenomenas. Kartais rinkai nepasiseka – ji pradeda atsigauti nuo vieno kritimo ir iškart patenka į kitą. S&P 500 krito beveik 50% per dot-com krachą 2000-2002 m., pradėjo kilti, bet tada 2008 m. finansų krizė jį vėl nusmukdė 57%. Tai kaip kovotojui, kuris vos atsistoja po vieno nokdauno ir iškart gauna antrą.
Fundamentalūs ekonominiai iššūkiai. Japonijos atveju atsigavimą apsunkino demografinis senėjimas, defliacija ir struktūrinės problemos, įskaitant "zombių bankų" fenomeną. Didžiosios depresijos metu, JAV ekonomika prarado 25% savo produkcijos, o bedarbystė pasiekė 25%. Prie tokių fundamentalių ekonomikos problemų, akcijų atsigavimas tampa antrine problema po išgyvenimo.
Fondo mokesčių ir komisinių našta. Dabar mes naudojamės pigiomis investavimo priemonėmis, bet seniau fondai galėjo imti 1-2% metinį mokestį, pradinį 3-5% mokestį ir didelius prekybos komisinius. SEC duomenimis, vos 1% didesnis metinis mokestis gali sumažinti investuotojo galutinę sąskaitos vertę apie 18% per 20 metų! Tai reiškia, kad net jei rinka atsigavo per, tarkime, 15 metų, tikras investuotojas, mokėjęs tuos mokesčius, tikriausiai laukė gerokai ilgiau, kad pasiektų pradinį tašką.
Skirtinga istorija diversifikuotiems investuotojams. Įdomu pastebėti, kad daugeliu šių ilgų atsigavimo atvejų, kitos geografinės rinkos tuo metu klestėjo. Pavyzdžiui, kai Japonijos rinka krito ir stagnavo 1990-aisiais, JAV rinka išgyveno vieną didžiausių burbulų ir bumo laikotarpių. Kai NASDAQ žlugo 2000-ųjų pradžioje, besivystančios rinkos kaip Kinija ir Indija pradėjo didžiulį kilimą. Tai pabrėžia tarptautinės diversifikacijos svarbą – jei būtum diversifikavęs globaliai, net ir ilgiausių sąraše esančių rinkų atsigavimo laukimas būtų buvęs daug mažiau skausmingas.
Ką gali išmokti iš šių epinių rinkos sagų
Šios istorijos nėra skirtos investuotojams išgąsdinti, bet jos tikrai verčia susimąstyti apie keletą svarbių pamokų:
Diversifikacija nėra pasirinktina – ji būtina. Japonijos investuotojai, kurie buvo diversifikavę tarptautiniu mastu, išvengė visiško 35 metų stagnacijos. Tuo pačiu metu, kai Nikkei 225 sunkiai kovojo, S&P 500 uždirbo astronomines grąžas. Geografinis ir turto klasių diversifikavimas yra geriausias būdas apsidrausti nuo tokių ilgų atsigavimų konkrečiose rinkose.
Dividendai daro didžiulį skirtumą ilgose kovose. FTSE 100 atvejis puikiai tai iliustruoja – nors kainų indeksas vos judėjo 1999-2015 m., su reinvestuotais dividendais bendra grąža siekė apie 94%. Didžiosios depresijos metu, dividendai taip pat buvo gyvybiškai svarbūs, suteikdami investuotojams bent šiokią tokią grąžą, kai kainos buvo žemai. Dividendų strategija gali žymiai sutrumpinti efektyvų atsigavimo laiką.
Infliacija keičia viską – visada galvok realiomis vertėmis. Net kai indeksai atsigauna nominaliai, infliacija gali pavogti didelę dalį tavo realios grąžos. Per didelius infliacinius laikotarpius, kaip 1970-ieji JAV, reali grąža gali atsilikti nuo nominalios 7-8 metus ar daugiau. Šiandien, kai daugelis rinkų pasiekė naujus nominalinius rekordus, verta prisiminti, kad reali grąža gali būti gerokai mažesnė, atsižvelgiant į pastarųjų metų infliaciją.
Rinkos "laiko patikrinimo" strategija yra rizikinga. Bandymas "pataikyti į rinką" dar labiau komplikuoja ir taip sudėtingą atsigavimo procesą. Daugelis tyrimų rodo, kad praleisdamas geriausias 10-20 dienų per dešimtmetį, gali prarasti beveik visą savo ilgalaikę grąžą. O problemos esmė – tos geriausios dienos dažnai būna iškart po blogiausių dienų, būtent tada, kai daugelis investuotojų jau yra "iškritę" iš rinkos.
Rizikos tolerancija yra labiau praktinis nei teorinis klausimas. Lengva sakyti, kad turi aukštą rizikos toleranciją, kai rinkos kyla. Bet ar tikrai galėtum išlaikyti savo investicijas po 80% kritimo ir tada kantriai laukti 15+ metų atsigavimo? Japonijos, NASDAQ ir Graikijos atvejai rodo, kad tai reali galimybė. Tavo rizikos tolerancija turėtų būti pagrįsta suvokimu, kad tokios ilgos "dykumos" egzistuoja.
Fondų mokesčiai gali būti lemiamas veiksnys ilgame atsigavime. Modernioje eroje turime ETF'us su 0.03-0.1% metiniais mokesčiais, bet anksčiau investuotojai mokėjo 1-2% ir daugiau. Per ilgą atsigavimo laikotarpį, ši papildoma našta galėjo reikšti dar 3-5 papildomus metus, laukiant tikro atsigavimo. Net ir dabar, mokesčiai yra vienas iš nedaugelio investavimo aspektų, kuriuos gali pilnai kontroliuoti.
Reguliarus investavimas įveikia laiko problemą. Įdomu, kad nors tie, kurie investavo vieną sumą pačiame pike, turėjo laukti dešimtmečius, reguliariai investuojantys per visą nuosmukį dažnai matė daug geresnę grąžą. Pavyzdžiui, reguliariai investuojantis į S&P 500 per visą 2000-2013 m. "prarastą dešimtmetį" vis tiek būtų uždirbęs solidžią grąžą, nes būtų pirkęs daug akcijų žemomis kainomis.
Psichologija yra lemiamas veiksnys. Viena sunkiausių dalių ilgame atsigavime yra psichologinė – matyti, kaip kitos rinkos ar turto klasės klesti, kol tavo investicijos stagnuoja. Japonų investuotojai matė, kaip JAV akcijos kilo į neregėtas aukštumas, o jų pačių akcijos vis dar buvo -50% ar daugiau. Gebėjimas išlaikyti strategiją ir nepasiduoti pavydui ar panikai yra esminis investavimo sėkmei.
Vietoj išvadų: Optimistiškas žvilgsnis į pesimistiškas istorijas
Nepaisant visų šių ilgų ir skausmingų istorijų, yra keli šviesūs taškai, kuriais galime pasidžiaugti:
Pirma, beveik visi šie indeksai galiausiai atsigavo arba yra pakeliui į atsigavimą. Tai patvirtina seną investavimo išmintį – akcijų rinkos ilgainiui kyla, net jei "ilgainiui" kartais reiškia "per kelias investuotojų kartas".
Antra, šios istorijos pabrėžia, kodėl divertisifikuotas investavimas yra toks svarbus. Jei būtum turėjęs globaliai diversifikuotą portfelį, net ir blogiausių rinkų atsigavimo laikotarpiai būtų buvę subalansuoti kitų, geriau veikiančių rinkų.
Trečia, daugelis šių ilgų atsigavimų prasidėjo nuo ekstremalių vertinimų, primindami mums būti atsargiems, kai girdime, kad "šį kartą viskas kitaip" arba kad nauja paradigma pateisina anksčiau nematytus vertinimus.
Galiausiai, daugumai investuotojų, kurie reguliariai investuoja per ilgą laiką, o ne įdeda viską iškart, šie ilgi atsigavimai nebūtų tokie skausmingi. Tiesą sakant, ilgi rinkų nuosmukiai gali būti puiki galimybė tiems, kurie nuolat perka akcijas – jie įsigyja daugiau akcijų mažesnėmis kainomis, kas galiausiai pagerina ilgalaikius rezultatus.
Taigi, kitą kartą, kai išgirsi kažką sakant "Ilguoju laikotarpiu, akcijos visada kyla", gali ramiai atsakyti: "Taip, bet kartais 'ilguoju laikotarpiu' reiškia 'ilgesnį nei visa mano hipoteka'." Ir nepamirškime senosios Wall Street išminties: "Rinkos gali išlikti iracionalios ilgiau, nei tu gali išlikti mokus." Arba, pridėčiau, ilgiau nei daugelis investuotojų gali išlikti kantrūs.
Kaip sakė Warren Buffett: "Rinka yra priemonė perkelti pinigus iš nekantriųjų į kantriuosius." Ir pagal šiuos istorinius pavyzdžius, kartais tau reikia ne šiaip kantrumo, o budistiško Dalai Lamos lygio ramybės. Laimei, diversifikacija, žemi mokesčiai ir reguliarus investavimas gali padėti išgyventi net ilgiausius rinkos atsigavimus – ir galbūt net išlaikyti šypseną veide, stebint, kaip tavo investicijos lėtai, labai lėtai, keliauja atgal į pelną.
