Šiuo metu keliauju po JAV darbo reikalais. Tai ne pirma mano kelionė, bet vis dar nustembu matydamas, kokie produktai/paslaugos yra parduodami. To nebūtų įmanoma padaryti mažoje šalyje. Žmonės yra labai skirtingi ir reikia skirtingų produktų/paslaugų, bet tai gali turėti sėkmę tik ten kur rinka yra didžiulė.

Ar tiesiog investuoti pasirinkus kažkurį vieną iš didesnių pasaulio indekso ar S&P 500 fondą yra geriau nei tiesiog neinvestuoti bijant, jog netinkamai pasirinksi? Taip. Šiandien ryte padėjau žmonai investuoti per interactive brokers programėlę. Turiu pripažinti, jog užtruko paaiškinti ir viską sudėlioti. Tai kaip ir suprantu, kodėl kai kurie žmonės pasimeta ir nieko nedaro. Taip jau būna. Tokiais atvejais gal nereikia įmantrių įrankių per kuriuos galima investuoti ir užtektų tiesiog pasirinkti tą veiksmą atlikti per turimą banką. Ten bus gerokai mažiau mygtukų ir atrodys paprasčiau (nors dažnai tai gali būti brangiau dėl sumokamų komisinių).

Atrodo niekada nesinori, jog tavo investicijos nuvertėtų, o tik nuolat kiltų. Visgi supranti, kad tai nėra realu. Tad geriau pagalvojus norisi, kad tie kritimai būtų būtent dabar, kai tau iki pinigų "pasiėmimo" yra dar daug laiko. Tokiu būdu turėsi galimybę nusipirkti pigesnių investicijų ir jau vėliau (kai artėsime prie pinigų išsiėmimo) galima bus persitvarkyti finansus taip., kad mažiau būtų investicijų rizikinguose aktyvuose.

Kiaulinė taupyklė? Atrodo kaip senovinis baldas, kuriam ne vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Bet neskubėkite jos išmesti. Ši mažoji kiaulė gali būti galingas įrankis vaiko finansiniam lavinimui. Kodėl? Nes ji materiali. Vaikas gali ją paliesti, girdėti monetų skambėjimą, jausti jos svorį didėjant. Tai kuria stipresnį ryšį su taupymu nei bet koks skaičius ekrane. Taupyklė kiaulė moko kantrybės - vaikas mato, kaip pamažu auga jo turtas. Ji skatina tikslų kėlimą - "Kiek dar reikia sutaupyti žaislui?". Galiausiai, ji suteikia džiaugsmo atidarymo momentą - tarsi mažą finansinę šventę. Tad galbūt verta pagalvoti apie šią rožinę mokytoją? Ji gali tapti pirmuoju žingsniu į finansiškai atsakingą ateitį.

Ar pagalvojote, kad balsavimas rinkimuose primena pažinčių programėlę? Braukome į kairę, braukome į dešinę, ieškodami tobulo partnerio... tik šiuo atveju ieškome politiko, kuris neapvils per ateinančius ketverius metus. Nors ir nėra "super patinka" mygtuko, galime gilintis į kandidatų programas - tai tarsi jų profilio aprašymas. Tik vietoj "mėgstu keliauti ir skaityti knygas" rasime "pažadu mažinti mokesčius ir gerinti švietimą". Kaip ir pažinčių pasaulyje, taip ir politikoje - nerealu tikėtis tobulo atitikimo. Galiausiai tenka rinktis tą, kuris atrodo mažiausiai blogas. Tad kitą kartą eidami balsuoti pagalvokite - jei tai būtų pasimatymas, ar norėtumėte praleisti su šiuo politiku bent ketverius metus? Nepamirškite "nubraukti" savo pasirinkimo rinkimų biuletenyje!

Ne kartą esu matęs video ar skaitęs straipsnį apie tai, jog pirmiausia reikia investuoti, o tik tada galvoti apie pramokas. Arba būna dar tokie pamokantys video, kurie sako, jog jeigu atsisakytumei savaitgalį brunch (pvz avocado toast) tai tavo gyvenimas ilguoju laikotarpiu pagerėtų finansiškai. Dalis tame tiesos yra, bet tik dalis. Jeigu Netflix prenumeratos atsisakymas ženkliai pagerina tavo finansinę padėti, tai tu pirmiausiai turėtum galvoti apie savo gaunamą atlyginimą ir ką daryti, jog jis būtų ženkliai didesnis. Mano siūlymas pasilikti Netflix prenumeratą, bet nepiktnaudžiauti tuom, jog liktų laiko ugdytis naujus įgūdžius geresnei darbo pozicijai.

Mes retai pagalvojame, bet draugai turi gana didelę įtaką mūsų finansams. Tai susiję ne tik su mūsų išlaidomis (kartu nuėjimas į prabangų restoraną), bet ir pajamomis. Draugai leidžia kitiems draugams "uždirbti" ir ne tik perka vienas iš kitų produktus / paslaugas, bet ir atveda naujų klientų. Taip pat mes mokomės vieni iš kitų tam tikrų įpročių bei bendraujant pamatome kitokius požiūrius. Dažniausiai apie pinigus nesikalbame, bet reikėtų. Tai padėtų mums suprasti savo situaciją ir pagalvoti ką galime daryti kitaip.

Šiandien norėjau pasidalinti labai trumpai - įsivertink savo turimą būsto paskolą ir paskambink bankui dėl mažesnės maržos t.y. pakalbėkite, ar galite mokėti mažiau. Paskutiniu metu bankai labiau konkuruoja ir pradėjo siūlyti mažesnes būsto paskolos maržas. Gali būti, kad tavo esantis bankas neprašys iš naujo įvertinti būsto kainą ir tų papildomų mokesčių galia bus labai nedaug, o nauda gali būti ganėtinai didelė. Skambutis bankui?

Finansiškai prisidėti prie labdaros organizacijų verta pradėti ne tada, kai turėsite daug pinigų, o jau dabar. Pagalba gali būti net maža suma, tačiau ji jau dabar sukuria poveikį. Mūsų finansinė parama, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, gali generuoti apie 10% metinę grąžą – tai dažnai daugiau nei ilgalaikė investicijų grąža mūsų finansiniuose portfeliuose. Tad jei planuoji ateityje remti tam tikras organizacijas, prasminga pradėti nuo mažų žingsnių šiandien. Svarbu suprasti, kad finansinė pagalba kitiems suteikia jausmą, jog turime daugiau pinigų, nei iš tiesų galime manyti. Šis psichologinis efektas leidžia jaustis turtingesniu ir labiau kontroliuoti savo finansus, o tai dažnai prisideda prie laimės akimirkų mūsų kasdienybėje. Kuo anksčiau pradėsime, tuo stipresnį vidinį pasitenkinimą galime jausti.

Dažniausiai finansais šeimoje užsiima vyrai. Jie rūpinasi investavimu. Ir taip yra tikriausiai daugelyje pasaulio šalių. Tačiau mano nuomone taip neturėtų būti. Geriausiai pavyksta siekti finansinių tikslų kai abi pusės tuo domisi ir aktyviai dalyvauja. Šios dienos mintis apie tai, jog abu partneriai (kokios lities jie bebūtų) turėtų suprasti apie finansus ir aktyviai dalyvauti. Gali būti, jog pajamos yra netolygios ir nėra galima investuoti abiems, bet tokiu atveju reikėtų atidarius sąskaitą investuoti į partnerio krepšelį, jog jis/ji jaustųsi esantys visos finansinės gerovės dalimi. Taip bus lengviau sprendimus dėl išlaidų, nes kartais norėsis pataupyti ir tuos pinigus investuoti.

Kaip tu galvoji, koks yra vidutinis automobilio greitis per visą jo gyvavimo istorija? Dažniausias atsakymas būtų - tai ką rodo automobilio greičio vidurkis ilguoju laikotarpiu. Ir tas atsakymai (priklausomai nuo to ar gyvenate užmiestyje ar mieste) bus tarp 30 - 70 km/h. Šiandien prisiminiau vieną knygą, kurioje buvo narpliojimas būtent toks klausimas. Kai kurie žmonės dar prie viso šito įskaičiuoja ir laiką, kurį mes praleidžiame tvarkydami automobilį, jį plaudami ar tiesiog pildamiesi kurą (nors tai dažniausiai į greičio vidurkinimą yra įskaičiuota). Ir labai retas mūsų į visą šią kalkuliaciją įskaičiuoja laiką, kuris mums "užtrunka", jog mes uždirbtume tam tikrą pinigų kiekį, kad tą automobilį įsigyti. Tikėtina, jog gyvenant mieste "automobilio greitis" bus didesnis renkantis taxi paslaugas.

Šiandien knygoje perskaičiau, jog fokusas yra ne darymas konkretaus vieno darbo, o labiau sugebėjimas nedaryti kitų pašalinių užduočių/darbų, kurie nebūtų susiję su tavo pagrindine veikla. Būna situacijų kai galima uždirbti nesunkius greitus pinigus, bet tai yra laikas, kuris atimamas nuo pagrindinės veiklos ir ilgainiui tas fokuso nebuvimas duoda atitinkamus rezultatus. Mes dažniausiai to nepajaučiame, nes neturime sulyginti kaip būtų jeigu būtų t.y. tos pačios situacijos/laikotarpio mes neturime galimybės išgyventi dar kartą. Visgi kažkas man viduje sako, jog tai yra tiesa beveik visais atvejais ir mes apie tai lengvai pamirštame arba tiesiog nenorime pripažinti.

Mano tėvai gavo laišką, kuriame parašyta, jog jų investicijos uždirbo 20% per praeitus metus. Jie apsidžiaugė, o aš nelabai. Viena vertus tai yra ganėtinai dideli procentai, bet kita vertus tai yra gerokai mažiau nei galima grąža tiesiog investuojant į tokios paties rizikos pasyviai valdomą fondą. Tuo pačiu metu tas fondas uždirbo 33%. Tad jeigu esi patenkintas gaunama grąža dar visai nereiškia, jog iš tiesų tai yra gerai. Reikėtų palyginti, kokią grąžą generuoja panašūs fondai ir tada apsispręsti, ar ten kur esate yra iš tiesų taip jau gerai.

Dažnai girdime frazę, jog laikas yra pinigai.Tai yra brangiausia ką galime turėti (kartu su sveikata). Tačiau yra ir kita nuomonė, jog visgi ne laikas yra brangiausias resursas, o dėmesys. Šios dienos mintis yra truputi filosofinė. Drįstu teigti, jog brangiausias resursas yra DĖMESYS. Tu gali turėti 24 valandas, bet jeigu aplink bus įvairiausi trikdžiai kaip kad socialinė media (pvz su TikTok labai nesunkiai gali ištrinti 1 valandą ar daugiau iš savo dienos), darbų gausa (nesugebėjimas atsirinkti). Kitą kartą pagalvokite, jog kažko nepadarote ne dėl laiko stokos, o dėl įvairiausių trukdžių, kurių gal net nepastebite.

Dažnas investuotojas nesusimąsto, jog prieš pradedant investuoti reikėtų turėti pirmiausia sau atsakyti į klausimą - "Kada parduosiu įsigytą akciją / fondą ar kitą finansinį instrumentą, bei ką su tais pinigais po to darysiu". Visada galvojama, jog apie tai nuspręs vėliau. Problema yra ta, jog tas vėliau neįvyksta ir tenka priimti neracionalius sprendimus netinkamu momentu. Aš ne kartą esu susidūręs savo kailiu, kad pardaviau įmonės akciją ir po kiek laiko pirkau ją atga (už brangiau), nes nebuvo kur geriau padėti prieš tai gautų pinigų. Pardavimo strategijos dažnai neturi net ir patyrę fondų valdytojai ir jų dažnas atsakymas - tiesiog kaupiu senatvei, o kai ji ateis - tada ir mąstysiu ką daryti.

Už pinigus galima pirkti skirtingus dalykus, bet man asmeniškai vienas geriausių būdų išleisti pinigus yra pirkti kitų žmonių laiką, jog daugiau laiko liktų man pačiam. Štai vienas mano bičiulis jau prieš 10 metų samdydavo žmogų, kuris atvykdavo pas jį į darbą paimti automobilio raktelių, jog nuvežti automobilį į plovyklą ir jį pilnai sutvarkius grąžinti į biuro parkavimo aikštelę. Man tuo metu atrodė tam tikras pinigų švaistymas, nes tai galima būtų atlikti nesunkiai ir pačiam, o jis manė atvirkščiai ir turimą laiką skyrė mokymuisi ir taip kėlė savo kvalifikaciją. Šiai dienai aš jau turiu ne vieną pavyzdį, kuris tinkamas laiko pirkimui: namų tvarkytoja, maisto į namus prenumerata, auklė, online maisto produktų pirkimas.

Pamenu tuos laikus kai buvau mokykloje (~1996) ir keldavau sau klausimą "Kaip galima daryti tokią nesąmonę ir viešbučiui už naktį mokėti 100 litų? Už tokią sumą išeina ne vienas blokas gumos 'Turbo' arba 'Love is'. Tai bus daug kartų geriau nei viešbučio kambarys vienam kartui". Praėjo metų. Pinigai nebe tėvų duodami, o uždirbami. Daug kas pasikeitė (įskaitant ir bendrą ekonominę situaciją). Pasikeitė ir supratimas apie pinigus. Kiek save stebiu - tai ir toliau keičiasi. Senai atsisakiau frazių kaip kad "Niekados už tokią kainą nepirksiu to daikto / paslaugos". Kadaise teko apsistoti viešbutyje, kur suma buvo nevaikiška/nemokyklinė, bet tuo pačiu tai buvo geriausias viešbutis, kuriam teko pabuvoti ir dabar jis priskiriamas prie vienos iš gyvenimo patirčių. O patirtys dažniausiai kainuoja. O apie mokamas ir nemokamas geriausias asmenines patirtis parašysiu jau kitose minčių pasidalinimuose.

Kartais nutinka taip, jog iš tiesų darbuotojams pasiseka ir darbdavys pasiūlo investuoti į trečiąją pensijų pakopą su darbdavio pagalba. Bandžiau sau atsakyti, kodėl darbuotojas galėtų nesirinkti šio investavimo būdo. Radau tris galimas priežastis: a) darbdavys nesugebėjo pristatyti tinkamai šio produkto (arba darbuotojai tiesiog to nežino), b) darbuotojas planuoja imti banko paskolą ir tų pinigų reikia būsto įmokai, c) tikisi, jog finansų rinkoje bus labai blogai ir neplanuoja artimiausiu metu joje dalyvauti. Daugiau nesugalvojau. Gal apie tai galėtų garsiau kalbėti tokias paslaugas teikiančios įmonės? Mano žiniomis net ir tose įmonėse, kur darbdavys suteikia tokią galimbę, ja dažniausiai pasinaudoja iki 10% darbuotojų. Neįtikėtinai mažai.

Gyvenime susiduriame su skirtingomis situacijomis darbe. Kartais tai būna mažai apmokamas darbas, bet laiko visai nelieka kažką naujo naudingo mokintis, jog galima būtų pakelti savo kvalifikaciją arba tiesiog pradėti dirbti kitoje srityje. Manau labiau nelieka ne laiko, o energijos (ypač tokiose situacijose kai yra dar šeima ir jai laiko taip pat reikia skriti). O kartais būna, jog nutinka "auksinių antrankių" situacija. Amerikoje tai yra ganėtinai paplitęs išsireiškimas. Lietuvoje dar tai gana reta. Auksiniai atrankiai tai tokia situacija kai norėtum kažką keisti profesijos/karjeros atžvilgiu, bet nelabai gali, nes turi paskolas/lizingus ir kitur dirbdamas tokių sąlygų tikriausiai neturėsi. Truputi plačiau: tu dirbi įmonėje, gauni gerą atlyginimą, premijas ir taipogi įmonės akcijų kiekvienais metais; Gal darba kažkas tavęs ir netenkina ir norėtumei dirbti kitoje srityje arba išbandyti kažką naujo, bet tai tampa beveik neįmanoma dėl turimų finansinių įsipareigojimų šeimai, bankams ir išėjus kitur tas finansinis paketas nebus pakankamas. Tam tikra prasme tai gera situacija, kurioje norėtų būti tikrai nemaža dalis žmonių, kita vertus tai nėra taip paprasta, tad todėl tai vadinasi ne "antrankiai", o "auksiniai antrankiai".

Vienoje iš mano skaitytų knygų "How to die with zero" įstrigo viena mintis apie pinigų panaudojimą tam tikriems gyvenimo etapams. Ten buvo gana aiškiai ir argumentuotai parašyta, jog vietoj turėjimo vieno sąrašo ("Bucket list"), kuriame būtų surašytos tam tikros svajonės, reikėtų turėti sąrašus skirtingiems gyvenimo etapams. Paprastumo dėlei siūlomas modelis yra maždaug toks: ką daryti kai tau tarp 20-30, 30-40, ... 70-80, 80 - 90. Mes galvojame, jog būdami 70 leisime laiką keliaudami, bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daugelis tokio amžiaus žmonių, tokių norų nebeturi. Tarkime mes tikėtina turėsime didžiulį norą toliau slidinėti sulaukę pagarbaus amžiaus, bet tai nebūtų protinga, nes traumos atveju gyjimas užtruktų. Man asmeniškai patinka golfas (nors aš jį žaidžiu prastai), bet paskaičius tą knygą permastau ar nelabiau vertėtų užsiimti kito tipo sporto šaka, kuri aktyvesnė ir dabar dar galiu tai drąsiai daryti. Daug minčių vienoje vietoje, bet esminė žinutė paprasta: svajonių/veiklų sąrašas skirtingiems laikotarpiams yra daug geriau nei vienas bendrinis sąrašas viskam.

Kai man buvo 30 metų - buvau bedarbis t.y. gaudavau pinigus iš darbo biržos. Tai nebuvo pati maloniausia patirtis, nors darbo paieškos specialistė buvo labai profesionali ir norinti padėti. Tai buvo mano tam tikras pereinamasis laikotarpis nuo startuolio (kuris netapo vienaragiu) į darbo paiešką įprastiniu būdu. Teisybės dėlei turiu paminėti, jog turėjau pasiūlymų, bet jų nepriėmiau, nes nenorėjau įsipareigoti pozicijoms, kurios man pasirodė ne iki galo tinkamos. Visgi ta patirtis man priminė apie vieną esminę taisyklę, jog investuoti į akcijas / fondus ar kitus finansinius instrumentus yra gerai, bet dar geriau yra investuoti į savo įgūdžius/naujus sugebėjimus. Ir tai tampa vis labiau aktualu šiame dirbtinio intelekto amžiuje kai viskas keičiasi ir yra didesnis netikrumo jausmas nei anksčiau. Mano siūlymas nepamiršti mokytis, samdytis profesionalus ir žiūrėti kaip gailmi išlikti reikalingiems ir ateityje. Investavimas į save kainuoja laiką ir pinigus, bet tai visada išliks tavo geriausia investicija.

Asmuo gaunantis minimumą yra nepavydėtinoje situacijoje ir apie finansus kalbėti yra ganėtinai sudėtinga. Bet kalbėti reikia. Reikia ieškoti ir sprendimų, kaip iš to išeiti. Viena iš minčių tai sugebėjimas surasti savyje jėgų pradėti kažko naujai mokytis, jog vėliau galima būtų užsidirbti papildomai su naujomis žiniomis. Šis procesas yra nelengvas, bet iš mano asmeninės patirties labiausiai pasiteisinęs. Prieš maždaug 10 metų pradėjau keltis 5 val ryto (kai kiti dar miega), jog galėčiau įgyti naujus įgūdžius. Šiandien tai atsiperka su kaupu.