Kartą per mėnesį darau savo piniginei "dietą" – visą savaitę gyvenu tik su grynaisiais pinigais. Jokių kortelių, jokių mobiliųjų mokėjimų. Išsigryninu savaitei skirtą sumą ir dalinuosi ją į septynias dalis. Pirmą kartą tai buvo katastrofa – trečiadienį jau nebeturėjau pinigų. Bet ilgainiui šis pratimas išmokė mane dviejų dalykų: pirma, fiziškai atiduodant pinigus labiau jauti išlaidas nei bekontakčiu mokėjimu; antra, kai turi ribotą sumą, pradedi skirti pirmenybę tam, ko tikrai reikia. Dabar jau galiu laisvai išgyventi savaitę su suplanuota suma, o kartais net lieka. Svarbiausia – išmokau sąmoningiau vartoti. Kai draugai klausia, kodėl kartais atsisakau eiti į restoraną trečiadienį, atsakau: "Šią savaitę mano piniginė laikosi dietos." Daugelis juokiasi, bet kai kurie jau prisijungė prie šio mėnesinio ritualo.

Visada juokaudavau, kad mano santykis su pinigais primena amerikietiškus kalnelius – tai kyla, tai krenta, o aš tik bandau neiškrist iš vežimėlio. Bet pernai atlikau eksperimentą, kuris tai pakeitė. Vadinau jį "tūkstančio eurų testu". Ėmiau taupyti, kol surinkau 1000 eurų, kurių neliečiau – nesvarbu, kas nutiktų. Po dviejų mėnesių šaldytuvas sugedo. Anksčiau būčiau puolęs į paniką arba ėmęs kredito kortelę. Šį kartą tiesiog panaudojau dalį tų pinigų ir nejaučiau jokio streso. Bet svarbiausia – iškart pradėjau vėl kaupti, kad sugrąžinčiau tūkstantį. Per metus tris kartus naudojau šį "nenumatytų atvejų fondą" ir tris kartus jį atkūriau. Psichologinis skirtumas – milžiniškas. Pinigai nebeatrodo kaip kažkas, kas nuolat išslysta pro pirštus, o labiau kaip įrankis, kuris padeda susidoroti su gyvenimu. Tūkstantis eurų gali atrodyti nedidelė suma finansų guru akimis, bet man tai buvo pradžia kelio į finansinį stabilumą.

Mano mėgstamiausias finansinis pokalbis įvyko ne su bankininku ar investavimo ekspertu, o su mano močiute, kuriai buvo 92 metai. Ji gyveno paprastai, bet niekada nestokojo pinigų. Kartą paklausiau jos paslapties. Ji nusijuokė: "Kiekvieną kartą, kai ruošiuosi kažką pirkti, savęs klausiu – ar norėčiau, kad šis daiktas būtų tarp mano palikimo anūkams?" Iš pradžių pagalvojau, kad tai tiesiog senatvinis taupumas. Bet ilgainiui supratau gilesnę prasmę – ji vertino pirkinius pagal tai, ar jie bus vertingi ilguoju laikotarpiu, net po jos mirties. Ne sentimentalia prasme, bet praktiška. Ar šis daiktas išlaikys vertę? Ar jis bus naudingas ir po 10 metų? Ar tai tikrai vertinga, ar tik trumpalaikis impulsas? Močiutės investicijos į kokybės daiktus, ne kiekybę, leido jai gyventi oriai net su nedidelėmis pajamomis. O man paliko ne tik kelis vertingus daiktus, bet ir neįkainojamą požiūrį.

Mūsų namuose turime savotišką finansų sistemą vaikams – kiekvieną sekmadienį jie gauna kišenpinigius, padalintus į tris dalis: išleidimui, taupymui ir labdarai. 60% gali išleisti kam nori, 30% keliauja į taupymo kiaulę ilgalaikiams tikslams, 10% skiriama padėti kitiems (jie patys renkasi kam). Tai sukėlė netikėtų rezultatų. Sūnus tapo atsargesniu pirkėju – "Ar tikrai verta išleisti VISUS mano išleidimo pinigus šiam žaislui?" Dukra kaupia kelionei į gyvūnų prieglaudą kitame mieste. Ir kas nuostabiausia – jie didžiuojasi galėdami padėti kitiems, net ir su mažomis sumomis. Socialinės rūpybos centras jiems dėkojo už pirktus sąsiuvinius, o jie spindėjo iš laimės. Šią sistemą sukūriau prisiskaitęs amerikiečių finansų guru patarimų, bet pritaikiau lietuviškam kontekstui. Jei vienas dalykas, ko tikiuosi išmokyti savo vaikus apie pinigus – tai ne kaip tapti turtingiems, bet kaip mąstyti apie pinigus sveikai.

Aplink mane visi draugai ėmė būsto paskolas su 30 metų terminu, nes taip mažesnis mėnesinis mokestis. Aš pasirinkau 15 metų ir štai kodėl – per visą laikotarpį sumokėsiu beveik dvigubai mažiau palūkanų. Skaičiai kalba patys už save: 100,000 eurų paskola su 3% palūkanomis 30 metų laikotarpiui kainuos maždaug 51,000 eurų palūkanų. Ta pati paskola 15 metų laikotarpiui – tik 24,000 eurų palūkanų. Skirtumas – 27,000 eurų! Žinoma, mėnesinė įmoka didesnė, bet ne dvigubai (vietoj 420 eurų moku 690). Kai pasakiau draugui, jis atšovė: "Bet aš dabar gyvenu erdvesniame bute, nes galėjau sau leisti didesnę paskolą!" Taip, bet tame erdvesniame bute ant sienos turėtų kabėti nematomas ženklas: "Šis papildomas kambarys kainavo man 30,000 eurų."

Prieš keletą metų paskolinau draugui 2000 eurų verslui pradėti. Pasirašėme paprastą sutartį, sutarėme dėl grąžinimo termino. Terminas atėjo ir praėjo, o draugas vis žadėjo "netrukus" atiduoti. Po trijų mėnesių vėlavimo supratau, kad pinigų greičiausiai neatgausiu. Bet užuot konfrontavęs, nusprendžiau kitaip pažvelgti į situaciją – ta suma buvo mano investicija į pamoką. Ir štai ką išmokau: 1) Niekada neskolink pinigų, kurių negali sau leisti prarasti; 2) Draugystė ir finansai retai kada sukuria sėkmingą mišinį; 3) Jei vis dėlto skolini, visada įformink tai oficialiai, tarsi skolintum nepažįstamam žmogui. Mūsų draugystė išliko, nors tapo kiek formalesne. O aš gavau 2000 eurų vertės pamoką apie žmonių elgesį ir pinigus – brangoka, bet veikiausiai verta to.

Mano finansų profesorius universitete kartą pasidalino formule, kuri pakeitė mano požiūrį į pirkimą: Vertė = Naudojimo dažnis × Naudojimo trukmė × Suteikiamas malonumas. Jis patarė prieš kiekvieną didesnį pirkinį padauginti šiuos tris veiksnius. Kuo didesnis rezultatas, tuo geresnė investicija. Pavyzdžiui, 1000 eurų sofa, ant kurios sėdėsite kasdien 10 metų ir kuri suteiks daug patogumo, duos didesnę vertę nei 1000 eurų dizainerinis švarkas, kurį dėvėsite kelis kartus per metus. Šią formulę pritaikiau svarstydamas apie virtuvės kombaino pirkimą. Ar naudosiu jį dažnai? Taip, beveik kasdien. Ar ilgai? Kokybiški prietaisai tarnauja 10+ metų. Ar tai teiks malonumą? Taip, mėgstu gaminti. Išvada – verta investuoti į kokybišką modelį. O štai žaidimų konsolė, kurią naudočiau kartą per savaitę, veikiausiai keleriems metams, davė žemesnį rezultatą. Ši paprasta formulė padeda atskirti tikrąsias investicijas nuo trumpalaikių impulsų.

Praėjusį kovą dariau finansinį detoksą – 30 dienų be jokių nebūtinų pirkinių. Jokių restoranų. Jokių drabužių. Jokių impulsyvių Amazon pirkinių vidurnaktį. Tik maistas, transportas ir fiksuoti mokesčiai. Pirmos savaitės buvo sunkios – supratau, kiek daug perku tiesiog iš nuobodulio ar streso. Bet tada pradėjo vykti keisti dalykai. Pradėjau vertinti tai, ką jau turiu. Atradau knygų, kurių taip ir neperskaičiau. Pabaigiau projektus, kuriuos buvau atidėjęs. Vietoj ėjimo į kavines susitikdavau su draugais parkuose. Mėnesio pabaigoje sutaupiau 640 eurų, bet svarbiausia – išmokau atskirti poreikius nuo norų. Dabar kovą kartoju šį iššūkį kasmet. Tai kaip finansinis Gavėnia – laikotarpis, kai atsitraukiu nuo vartojimo ir permąstau savo santykį su pinigais.

Ilgai maniau, kad kalbėti apie pinigus yra nemandagu. Ypač su draugais ar kolegomis. Kol kartą įsivėliau į kalbą su dviem kolegomis apie atlyginimus. Netyčia. Ir tai buvo geriausias atsitiktinumas mano finansinėje istorijoje. Paaiškėjo, kad už praktiškai tą patį darbą vienas gaudavo 15% daugiau, o kitas 20% mažiau nei aš. Prasidėjo atvira diskusija – kodėl taip yra, kas ką derėjosi, kokios yra papildomos privilegijos. Ta valanda įkvėpė mane kitą dieną nueiti pas vadovą ir paprašyti algos peržiūrėjimo. Gavau 12% pakėlimą. Ne todėl, kad buvau vertas daugiau nei vakar, o todėl, kad pagaliau žinojau, ko prašyti. Mano kolega, gavęs mažiausiai, po panašaus pokalbio išsiderėjo 18% pakėlimą. Atvirumas apie pinigus sukūrė 3 laimėtojus – ir nei vienas nepralaimėjo.

Prieš du mėnesius pradėjau eksperimentą – įsidiegiau programėlę, kuri ragino prieš kiekvieną pirkinį trumpai užrašyti, kaip jaučiuosi ir kodėl noriu tai pirkti. Iš pradžių maniau, kad tai bus dar vienas beprasmis "finansinio sąmoningumo" pratimas. Tačiau po mėnesio atsisiuntęs šiuos įrašus pamačiau šokiruojantį raštą – 70% impulsyvių pirkinių (virš 20 eurų) dariau jaučiantis nuovargį, nuobodulį arba nerimą. Prekės, kurias įsigijau būdamas geros nuotaikos, dažniausiai buvo apgalvotos ir teikė ilgalaikį pasitenkinimą. Pradėjau taikyti paprastą taisyklę – nepirkti nieko virš 50 eurų, kai jaučiuosi pavargęs ar prislėgtas. Rezultatas? Per antrą mėnesį impulsyvūs pirkiniai sumažėjo 62%. Kartais finansinis sąmoningumas prasideda ne nuo skaičių, o nuo savęs pažinimo.

Visi draugai žino – esu apsėstas kelionėmis. "Kaip tu gali sau leisti tiek keliauti?" – dažniausiai girdimas klausimas. Atsakymas paprastas – kalkuliacija ir prioritetai. Padariau skaičiavimą: jei kasdien pietauju ne namuose, tai kainuoja apie 10 eurų. Jei vietoj to pasigaminu maistą už 3 eurus, per mėnesį sutaupau 140 eurų arba 1680 eurų per metus. Už šią sumą galiu nusipirkti skrydžius ir 10 dienų nakvynes Balyje. Pridėkite atsisakymą pirkti naujas drabužių kolekcijas kas sezoną ir sutaupote dar vienai kelionei. Neperku naujo telefono kas metus – dar viena kelionė. Mano butas mažesnis nei galėčiau sau leisti – štai jums ir ketvirtoji kelionė. Tai ne magija, o paprasčiausia matematika ir aiškių prioritetų turėjimas. Visada juokiuosi – neturiu brangių drabužių, bet turiu brangių prisiminimų.

Pirmoji mano investicija buvo 2021 metais, kai nusprendžiau, kad kriptovaliutos yra ateitis. Įdėjau visas santaupas į vieną kriptovaliutą, kurios net neverta minėti. "To the moon!" – rašė visi forumuose. Ir iš pradžių taip ir buvo – per du mėnesius mano investicija išaugo 300%. Jaučiausi genijus. Neparduosiu, kol netapsiu milijonieriumi, galvojau. O tada prasidėjo kritimas. Ir ne šiaip kritimas, o laisvas kritimas be parašiuto. Per mėnesį praradau 70% investicijos. Bet vis dar laikiausi – "tai tik laikinas nuosmukis". Po metų mano investicija buvo verta mažiau nei 10% pradinės sumos. Pamoka? Niekada neinvestuokite visko į vieną instrumentą. Ypač tokį, kurio nesuprantate. Ir niekada neinvestuokite pinigų, kurių negalite sau leisti prarasti. Dabar mano portfelis diversifikuotas, o kriptovaliutos sudaro vos 5% jo – tai pinigai, kuriuos galiu sau leisti "pamokai".

Mano senelis buvo paprastas žmogus – visą gyvenimą dirbo gamykloje, niekada neturėjo daug pinigų. Bet jis paliko man pamoką, vertingesnę už bet kokį paveldėtą turtą. Kai buvau paauglys, jis paėmė mane į šoną ir tarė: "Įsivaizduok, kad tavo pajamos – tai kibiras su skyle. Nesvarbu, kiek vandens į jį pilsi, visada dalis ištekės. Tavo darbas – užkimšti skylę ir semti dalį vandens į kitą kibirą." Tada nusišypsojo ir pridūrė: "O geriausias būdas užkimšti skylę – negalvoti, kad tau reikia didesnio kibirą." Tik daug vėliau supratau, ką jis turėjo omenyje. Nesvarbu, kiek uždirbame – visada galime rasti būdų išleisti viską ir dar daugiau. Tikrasis finansinis saugumas prasideda ne nuo didesnių pajamų, o nuo mažesnių įpročių išleisti. Kad ir koks primityvus atrodė senelio palyginimas, jis galioja ir šiandieniniame sudėtingame finansų pasaulyje.

Vakar su vaikais žiūrėjome filmą "Volstryto vilkas" (ne, juokauju, jie dar per maži tokiems dalykams). Bet tai privertė susimąstyti, kiek daug finansinių filmų pamirštame aptarti su paaugliais. "Sąskaitos uždarymas" ir "Didysis lošimas" puikiai paaiškina 2008 metų krizę. "Įmonė" rodo, kaip pernelyg geri pasiūlymai dažnai slepia pinkles. Net "Forestas Gampas" turi puikią finansinę pamoką – kartais paprasčiausios investicijos (kaip Foresto į "obuolių bendrovę") atneša geriausią grąžą. Planuoju su vyresnėliu žiūrėti po vieną tokį filmą per mėnesį, o po to aptarti ne tik pramoginę, bet ir finansinę jų pusę. Nes finansinis raštingumas prasideda ne nuo Excel lentelių, o nuo istorijų, kurios parodo, kaip iš tiesų veikia pinigai.

Prieš penkerius metus pasiskolinau iš bibliotekos knygą "Pasyvių pajamų kelias". Skambėjo kaip dar vienas finansinis šarlatanizmas, bet neturėjau ką veikti savaitgalį. Ta knyga pakeitė mano požiūrį į pinigus labiau nei visos universiteto paskaitos kartu sudėjus. Ne dėl stebuklingų formulių – jų ten nebuvo. Tiesiog pirmą kartą supratau, kad pajamos nebūtinai pririštos prie darbo valandų. Pradėjau nuo mažo dividendų portfelio, paskui sukūriau skaitmeninį produktą, kuris generuoja pajamas, kai miegu. Ar tapau milijonieriumi? Ne. Bet praėjusiais metais 22% mano pajamų atėjo iš šaltinių, kuriems nereikėjo mano kasdienio dėmesio. Kartais viena knyga gali pakeisti finansinę trajektoriją labiau nei dešimt algos pakėlimų.

Per paskutinį darbo pokalbį užsiprašiau 30% didesnio atlyginimo nei planavau. Buvau pasiruošęs išgirsti juoką arba mandagų atsisakymą. Vietoj to išgirdau "gerai". Stojo tyla, kurioje galėjau girdėti, kaip dūžta mano ankstesnės prielaidos apie savo vertę darbo rinkoje. Tą vakarą paskaičiavau – per 10 metų tie papildomi 30% (jei kasmet jie didės tokiu pačiu procentu kaip ir mažesnė alga) sudaro daugiau nei 100 000 eurų. Viso to vertė? Penkios nepatogios tylos sekundės pokalbio metu. Kartais pačios pelningiausios investicijos nėra akcijos ar nekilnojamasis turtas – tai tiesiog drąsa prabilti tinkamu momentu.

Finansų knygos moko, kad pirmiausia reikia atsidėti santaupas, o tada gyventi iš to, kas liko. Mėginau – nepavyko tris mėnesius iš eilės. Tada pakeitiau taktiką. Dabar mano alga išdalinama automatiškai vos tik įkritus į sąskaitą – 10% į ilgalaikes investicijas, 5% į atostogas, 5% į nenumatytus atvejus. Likusius 80% galiu leisti be sąžinės graužimo. Svarbiausia – sistema veikia automatiškai, nes aš puikiai žinau, kad mano valia silpnesnė už šokolado kvapą kepykloje. Kai tavimi nepasitiki net tu pats, geriausia sukurti sistemą, kuri nesuteikia galimybės priimti blogų sprendimų.

Mūsų santykis su automobiliais primena santykius su maistu per Kūčias – žinome, kad valgome per daug, bet vis tiek negalime sustoti. Draugas nusipirko naują automobilį už 35 000 eurų. "Investicija į kokybę", – sakė jis. Po penkių metų automobilis vertas 15 000 eurų. Niekada negirdėjau apie investiciją, kuri planuotai praranda 60% vertės. Tuo pačiu metu aš įsigijau trijų metų senumo modelį už 12 000 eurų. Praradau mažiau vertės ir sutaupiau beveik 23 000 eurų, kuriuos investavau. Dabar, po penkerių metų, mano "nuostolis" virto beveik 8 000 eurų pelnu, o mašina vis dar važiuoja. Įspūdingiausias automobilis – tas, kuris nepavagia tavo ateities.

Finansinis atsparumas primena imunitetą – abiem atvejais būti stipriam prireikia laiko, o susilpnėti galima per kelias dienas. Praėjusiais metais kelios nenumatytos išlaidos – automobilio remontas, šildymo sistema ir skubus dantų gydymas – greitai išvalė mano atsargų fondą. Kai žmonės klausė, kodėl neatrodau susirūpinęs, atsakymas buvo paprastas – tam ir turėjau tą fondą. Ne tam, kad gulėtų banke ir gražiai atrodytų ataskaitose, o kad išspręstų tokias situacijas be streso. Kai kitą dieną po odontologijos procedūrų galėjau miegoti ramiai, supratau, kad tie penkerius metus kaupti "juodos dienos" pinigai buvo verta investicija.

Laukiau tinkamo momento pirkti dolerius prieš kelionę į JAV. Stebėjau kursus du mėnesius, atidėliojau, analizavau grafikus, klausiau ekonomistų nuomonės per žinias. Kursas vis kilo ir kilo, kol galiausiai nusprendžiau, kad "rytoj jau tikrai pirkšiu". O tada vieną rytą pabudau ir pamačiau, kad doleris pašoko dar 3%. Galiausiai teko pirkti už aukščiausią kainą per pastaruosius 5 metus. Tą pačią dieną, kai grįžau iš kelionės, kursas ėmė kristi. Moralas? Jei keliauji, pirk valiutą tada, kai tau jos reikia, ne tada, kai manai žinantis rinkos judėjimo kryptį. Mes, mirtingieji, neįveikiame centrinio banko sprendimų.

Viena kava kiekvieną darbo dieną darbo vietoje – 2 eurai. Ta pati kava iš namų – 0,30 eurų. Skirtumas per metus – 430 eurų. Kažkas beprotiškai mažo virsta kažkuo reikšmingu. Tačiau gyvenimo kokybė? Neįkainojama. Radau vidurio kelią – kavos aparatas darbe, mokesčiai pasiskirstę tarp kolegų. Mėnesinis sutaupymas – 36 eurai, metinis – beveik 400, bet svarbiausia – vis dar turiu kokybišką kavą ir nesigadinu nuotaikos. Kartais reikia ne visai atsisakyti malonumų, o rasti protingesnį būdą juos gauti.

Pirmas mėnuo po algos pakėlimo – esu finansinis genijus, galiu nusipirkti viską, ko noriu, ir dar lieka. Trečias mėnuo – vėl tenka laukti algos dienos. Kodėl taip nutinka? Parkinsonas įvardijo šį dėsnį dar 1955 metais – išlaidos plečiasi taip, kad užpildytų visas turimas pajamas. Po paskutinio algos pakėlimo (15%) nusprendžiau apsimesti, kad jo visai nebuvo. Tie papildomi eurai dabar keliauja į atskirą sąskaitą, kurią matau tik kartą per ketvirtį. Rezultatas? Gyvenu taip pat, kaip ir anksčiau, tačiau metų gale pastebėjau, kad turiu nemažą papildomą "pagalvę", kurios anksčiau po algos pakėlimų taip ir neatsirasdavo.

Paklausiau bankininko, kaip apskaičiuojamos palūkanos kredito kortelei. Jo atsakymas truko 20 minučių ir įtraukė terminus, kurių nėra jokiame lietuvių kalbos žodyne. Tada paklausiau, kokia tiksli suma man teks sumokėti, jei negrąžinsiu 1000 eurų per metus. Atsakymas – beveik 1200 eurų. Štai tokia paprasta matematika: tu skoliniesi eurus, o grąžini eurus ir dar banko viršininko pietų išlaidas. Mano išvada? Kredito kortelė tinka tik tiems, kurie ją visiškai padengia kiekvieną mėnesį. Visiems kitiems – tai lėtai veikiantis finansinis nuodas.

Kai draudimo agentas man pasakė, kad draudimas nuo asteroido smūgio būtų "visai logiškas papildomas pasirinkimas", supratau, kad turiu peržiūrėti savo sutartis. Viena popietė, 12 dokumentų puslapių ir keturi nuostabos kupini "ką?" vėliau, aš radau, kad moku už daiktų, kurių nebeturiu, draudimą ir už rizikas, kurios Lietuvoje yra rečiau pastebimos nei sniegynų leopardai. Telefonas draudimo bendrovei sutaupė 143 eurus per metus ir suteikė daugiau realios apsaugos. Nekalbant apie tai, kad dabar jei iš tikrųjų atskris asteroidas, bent jau žinosiu, kad mano šaldytuvas vis tiek bus apdraustas.

Finansinės nepriklausomybės kelias primena masės metimą – visi žino kaip tai padaryti (mažiau vartoti, daugiau judėti / mažiau išleisti, daugiau uždirbti), bet nedaugelis tai įgyvendina. Per pastaruosius dvejus metus sumažinau savo išlaidas 26% nenukentėdamas gyvenimo kokybės prasme. Kaip? Pradėjau nuo paprasčiausio klausimo perkant: "Ar šis daiktas/paslauga tikrai padidins mano laimės lygį ilgiau nei savaitę?" Nuostabu, kaip dažnai atsakymas būna "ne". O jūs kokiais klausimais tikrinate savo pirkimus?

Mokėjau bankui 2,8% maržą už būsto paskolą, nes "taip visi daro". Vakar paskambinau ir tiesiog paklausiau, ar galėtų ją sumažinti. Po 15 minučių pokalbio – marža sumažinta iki 1,9%. Metinis sutaupymas – 630 eurų. Sunkiausia dalis? Įveikti mintį "jie nesutiks, kam gaišti laiką". Kalbėjimas apie pinigus nėra nemandagus, o finansinė drąsa kartais atneša didžiausią grąžą.

Investavimo pasaulyje egzistuoja tiek pat strategijų, kiek ir būdų paruošti kiaušinius. Kiekvienas ekspertas siūlo "garantuotą receptą sėkmei", bet laikas parodė – diversifikacija išlieka vienintele patikima strategija. Mano portfelis primena gerai subalansuotą pietus: akcijos – baltymai augimui, obligacijos – angliavandeniai stabilumui, nekilnojamasis turtas – daržovės maistinėms medžiagoms. Net ir sudeginus vieną patiekalą, nelieki alkanas. Ar jūsų finansiniai pietūs subalansuoti, ar vien tik greitas maistas?

Mano santykis su akcijų rinka kaip su Lietuvos oru – bandau prognozuoti, nusivyliu, ir vis tiek kasdien tikrinu. Prieš dvejus metus nusprendžiau tapti investavimo guru ir pirkau akcijas remiantis "youtube ekspertų" patarimais. Šiandien mano portfelis neprilygsta indekso fondų rezultatams, o aš išmokau vertingą pamoką. Neperšokęs per upę, nesakyk verslas. Tyrimai rodo, kad net 85% profesionalių fondų valdytojų nepralenkia indekso. Kodėl maniau, kad man su kelių valandų "tyrimu" pasiseks labiau?

Vakar vakare vietoj įprasto Netflix maratono praleidau valandą peržiūrėdamas savo kredito kortelės išrašus. Rezultatas? Atradau prenumeratas, apie kurias buvau visiškai pamiršęs, bet kas mėnesį jos sėkmingai valė mano sąskaitą kaip dulkių siurblys – efektyviai ir negailestingai. Metinis sutaupymas – 237 eurai, arba 38 pietūs miesto centre. Moralas? Kartais nuobodžiausias užsiėmimas atneša geriausią grąžą.

Neseniai sužinojau, kad 68% lietuvių nežino skirtumo tarp skubios pagalbos fondo ir ilgalaikių investicijų. Kai paklausiau draugo, kur jis laiko savo "juodai dienai" skirtus pinigus, jis parodė į 5 metų obligacijų fondą. O kai paklausiau, ką darytų, jei rytoj sulūžtų automobilis, jo veide išvydau tą patį žvilgsnį, kurį turėjau pirmą kartą bandydamas suprasti blockchain technologiją. Nepamirškite – skubios pagalbos fondas turi būti likvidus kaip vanduo, ne užšaldytas kaip Sibiro upė žiemą.

Biudžeto sudarymas primena dietą – visi žino, kad reikia, bet niekas nenori pradėti. Po ilgų mėnesių vengimo pagaliau sukūriau savo biudžeto sistemą. Ne, ne Excel lentelėje – ten pernelyg daug langelių, kuriuose slepiasi mano finansinės gėdos istorija. Naudoju paprastą 50/30/20 taisyklę: 50% būtiniems reikalams, 30% norams, 20% taupymui. Pirmą kartą gyvenime žinau, kur dingsta mano pinigai, ir nesijaučiu kaip detektyvas, bandantis išsiaiškinti finansinės dingusio asmens bylą mėnesio gale.

Pradedant taupyti pensijai, daugelis elgiasi kaip aš vaikystėje su namų darbais – "dar daug laiko, pradėsiu vėliau." O matematika negailestinga – jei pradėsi 25-erių ir investuosi 100 eurų per mėnesį, 65-erių turėsi beveik dvigubai daugiau nei tas, kuris pradės 35-erių. Nesiųsk arbatpinigių ateities savimi, kuris keiks dabartinį save kiekvieną kartą, kai teks dirbti papildomus metus vien dėl to, kad nenorėjai atsisakyti kelių kavos puodelių dabar.

Tas jausmas, kai bankas tau sako, kad tavo pinigai "neša palūkanas", o tos palūkanos tokios, jog per metus gali nusipirkti nebent pusę kavos puodelio. Geriau jau į aukštos kokybės akcijų dividendų fondą. Mano kaimynas bando nuspėti rinką ir perka tik kylančias akcijas, bet užteko peržiūrėti istorinę statistiką ir suprasti – indeksų fondai laimi ilgame žaidime. Rami, nuobodi, bet nuosekli strategija visada nugali panikos ir godumo manevrus.

Pastebėjau keistą dėsningumą – mano geriausius finansinius sprendimus priėmiau ryte, o blogiausius – vėlai vakare. Pradėjau analizuoti šį reiškinį ir aptikau įdomių mokslinių tyrimų, kurie tai patvirtina. Ryte mūsų smegenys turi daugiau energijos analizei ir savikontrolei, o vakare esame labiau linkę į impulsyvius sprendimus ir emocinį mąstymą. Dabar taikau paprastą taisyklę – bet kokį svarbų finansinį sprendimą, kurį sugalvoju vakare (ypač apie pirkimus ar investicijas), atidedu rytui. Jei ryte vis dar atrodo gera idėja, galiu ją įgyvendinti. Nustebau, kiek daug "būtinų" pirkinių, kuriuos buvau beveik nusprendęs įsigyti vakare, rytą atrodė visiškai nebereikalingi. Ši paprasta taisyklė padėjo man išvengti daugybės impulsyvių sprendimų ir sutaupyti šimtus eurų. Kartais geriausias finansinis patarimas nėra apie investicijų strategijas ar biudžeto sudarymo technikas, o apie tai, kaip geriau suprasti save ir savo sprendimų priėmimo procesus.

Pirmąjį savo investicinį fondą pasirinkau taip, kaip žmonės prieš dešimt metų rinkdavosi savo partnerius klubuose – pagal išvaizdą. "Oh, šitas ETF turi gražų pavadinimą ir kyla į viršų kaip raketa." O tik vėliau supratau, kad reikėjo tirti jo sudėtį, riziką ir istoriją. Investicijų pasirinkimas kaip ir partnerių – verta susipažinti su vidumi, ne tik su patraukliu viršeliu. Šiandien mano investavimo taktika – mažiau emocijų, daugiau Sharpe rodiklio.

Metų pradžioje mėgstu peržvelgti praėjusius metus ir suprasti ką dariau gerai, bei ką galima būtų daryti geriau. Dažniausiai tai apima ne tik mano finansinį portfelį, bet ir tai kas susiję su edukacija bei sveikata. Taip pat įsivertinu metų pirkinius, kurie buvo naudojami bei pasiteisino. Labiausiai pasiteisinęs pirkinys tai ėjimo takelis, kurį naudoju darbe.

Šiuo metu keliauju po JAV darbo reikalais. Tai ne pirma mano kelionė, bet vis dar nustembu matydamas, kokie produktai/paslaugos yra parduodami. To nebūtų įmanoma padaryti mažoje šalyje. Žmonės yra labai skirtingi ir reikia skirtingų produktų/paslaugų, bet tai gali turėti sėkmę tik ten kur rinka yra didžiulė.

Ar tiesiog investuoti pasirinkus kažkurį vieną iš didesnių pasaulio indekso ar S&P 500 fondą yra geriau nei tiesiog neinvestuoti bijant, jog netinkamai pasirinksi? Taip. Šiandien ryte padėjau žmonai investuoti per interactive brokers programėlę. Turiu pripažinti, jog užtruko paaiškinti ir viską sudėlioti. Tai kaip ir suprantu, kodėl kai kurie žmonės pasimeta ir nieko nedaro. Taip jau būna. Tokiais atvejais gal nereikia įmantrių įrankių per kuriuos galima investuoti ir užtektų tiesiog pasirinkti tą veiksmą atlikti per turimą banką. Ten bus gerokai mažiau mygtukų ir atrodys paprasčiau (nors dažnai tai gali būti brangiau dėl sumokamų komisinių).

Atrodo niekada nesinori, jog tavo investicijos nuvertėtų, o tik nuolat kiltų. Visgi supranti, kad tai nėra realu. Tad geriau pagalvojus norisi, kad tie kritimai būtų būtent dabar, kai tau iki pinigų "pasiėmimo" yra dar daug laiko. Tokiu būdu turėsi galimybę nusipirkti pigesnių investicijų ir jau vėliau (kai artėsime prie pinigų išsiėmimo) galima bus persitvarkyti finansus taip., kad mažiau būtų investicijų rizikinguose aktyvuose.

Kiaulinė taupyklė? Atrodo kaip senovinis baldas, kuriam ne vieta šiuolaikiniame pasaulyje. Bet neskubėkite jos išmesti. Ši mažoji kiaulė gali būti galingas įrankis vaiko finansiniam lavinimui. Kodėl? Nes ji materiali. Vaikas gali ją paliesti, girdėti monetų skambėjimą, jausti jos svorį didėjant. Tai kuria stipresnį ryšį su taupymu nei bet koks skaičius ekrane. Taupyklė kiaulė moko kantrybės - vaikas mato, kaip pamažu auga jo turtas. Ji skatina tikslų kėlimą - "Kiek dar reikia sutaupyti žaislui?". Galiausiai, ji suteikia džiaugsmo atidarymo momentą - tarsi mažą finansinę šventę. Tad galbūt verta pagalvoti apie šią rožinę mokytoją? Ji gali tapti pirmuoju žingsniu į finansiškai atsakingą ateitį.

Ne kartą esu matęs video ar skaitęs straipsnį apie tai, jog pirmiausia reikia investuoti, o tik tada galvoti apie pramokas. Arba būna dar tokie pamokantys video, kurie sako, jog jeigu atsisakytumei savaitgalį brunch (pvz avocado toast) tai tavo gyvenimas ilguoju laikotarpiu pagerėtų finansiškai. Dalis tame tiesos yra, bet tik dalis. Jeigu Netflix prenumeratos atsisakymas ženkliai pagerina tavo finansinę padėti, tai tu pirmiausiai turėtum galvoti apie savo gaunamą atlyginimą ir ką daryti, jog jis būtų ženkliai didesnis. Mano siūlymas pasilikti Netflix prenumeratą, bet nepiktnaudžiauti tuom, jog liktų laiko ugdytis naujus įgūdžius geresnei darbo pozicijai.

Mes retai pagalvojame, bet draugai turi gana didelę įtaką mūsų finansams. Tai susiję ne tik su mūsų išlaidomis (kartu nuėjimas į prabangų restoraną), bet ir pajamomis. Draugai leidžia kitiems draugams "uždirbti" ir ne tik perka vienas iš kitų produktus / paslaugas, bet ir atveda naujų klientų. Taip pat mes mokomės vieni iš kitų tam tikrų įpročių bei bendraujant pamatome kitokius požiūrius. Dažniausiai apie pinigus nesikalbame, bet reikėtų. Tai padėtų mums suprasti savo situaciją ir pagalvoti ką galime daryti kitaip.

Šiandien norėjau pasidalinti labai trumpai - įsivertink savo turimą būsto paskolą ir paskambink bankui dėl mažesnės maržos t.y. pakalbėkite, ar galite mokėti mažiau. Paskutiniu metu bankai labiau konkuruoja ir pradėjo siūlyti mažesnes būsto paskolos maržas. Gali būti, kad tavo esantis bankas neprašys iš naujo įvertinti būsto kainą ir tų papildomų mokesčių galia bus labai nedaug, o nauda gali būti ganėtinai didelė. Skambutis bankui?

Finansiškai prisidėti prie labdaros organizacijų verta pradėti ne tada, kai turėsite daug pinigų, o jau dabar. Pagalba gali būti net maža suma, tačiau ji jau dabar sukuria poveikį. Mūsų finansinė parama, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose, gali generuoti apie 10% metinę grąžą – tai dažnai daugiau nei ilgalaikė investicijų grąža mūsų finansiniuose portfeliuose. Tad jei planuoji ateityje remti tam tikras organizacijas, prasminga pradėti nuo mažų žingsnių šiandien. Svarbu suprasti, kad finansinė pagalba kitiems suteikia jausmą, jog turime daugiau pinigų, nei iš tiesų galime manyti. Šis psichologinis efektas leidžia jaustis turtingesniu ir labiau kontroliuoti savo finansus, o tai dažnai prisideda prie laimės akimirkų mūsų kasdienybėje. Kuo anksčiau pradėsime, tuo stipresnį vidinį pasitenkinimą galime jausti.

Dažniausiai finansais šeimoje užsiima vyrai. Jie rūpinasi investavimu. Ir taip yra tikriausiai daugelyje pasaulio šalių. Tačiau mano nuomone taip neturėtų būti. Geriausiai pavyksta siekti finansinių tikslų kai abi pusės tuo domisi ir aktyviai dalyvauja. Šios dienos mintis apie tai, jog abu partneriai (kokios lities jie bebūtų) turėtų suprasti apie finansus ir aktyviai dalyvauti. Gali būti, jog pajamos yra netolygios ir nėra galima investuoti abiems, bet tokiu atveju reikėtų atidarius sąskaitą investuoti į partnerio krepšelį, jog jis/ji jaustųsi esantys visos finansinės gerovės dalimi. Taip bus lengviau sprendimus dėl išlaidų, nes kartais norėsis pataupyti ir tuos pinigus investuoti.

Kaip tu galvoji, koks yra vidutinis automobilio greitis per visą jo gyvavimo istorija? Dažniausias atsakymas būtų - tai ką rodo automobilio greičio vidurkis ilguoju laikotarpiu. Ir tas atsakymai (priklausomai nuo to ar gyvenate užmiestyje ar mieste) bus tarp 30 - 70 km/h. Šiandien prisiminiau vieną knygą, kurioje buvo narpliojimas būtent toks klausimas. Kai kurie žmonės dar prie viso šito įskaičiuoja ir laiką, kurį mes praleidžiame tvarkydami automobilį, jį plaudami ar tiesiog pildamiesi kurą (nors tai dažniausiai į greičio vidurkinimą yra įskaičiuota). Ir labai retas mūsų į visą šią kalkuliaciją įskaičiuoja laiką, kuris mums "užtrunka", jog mes uždirbtume tam tikrą pinigų kiekį, kad tą automobilį įsigyti. Tikėtina, jog gyvenant mieste "automobilio greitis" bus didesnis renkantis taxi paslaugas.

Šiandien knygoje perskaičiau, jog fokusas yra ne darymas konkretaus vieno darbo, o labiau sugebėjimas nedaryti kitų pašalinių užduočių/darbų, kurie nebūtų susiję su tavo pagrindine veikla. Būna situacijų kai galima uždirbti nesunkius greitus pinigus, bet tai yra laikas, kuris atimamas nuo pagrindinės veiklos ir ilgainiui tas fokuso nebuvimas duoda atitinkamus rezultatus. Mes dažniausiai to nepajaučiame, nes neturime sulyginti kaip būtų jeigu būtų t.y. tos pačios situacijos/laikotarpio mes neturime galimybės išgyventi dar kartą. Visgi kažkas man viduje sako, jog tai yra tiesa beveik visais atvejais ir mes apie tai lengvai pamirštame arba tiesiog nenorime pripažinti.

Mano tėvai gavo laišką, kuriame parašyta, jog jų investicijos uždirbo 20% per praeitus metus. Jie apsidžiaugė, o aš nelabai. Viena vertus tai yra ganėtinai dideli procentai, bet kita vertus tai yra gerokai mažiau nei galima grąža tiesiog investuojant į tokios paties rizikos pasyviai valdomą fondą. Tuo pačiu metu tas fondas uždirbo 33%. Tad jeigu esi patenkintas gaunama grąža dar visai nereiškia, jog iš tiesų tai yra gerai. Reikėtų palyginti, kokią grąžą generuoja panašūs fondai ir tada apsispręsti, ar ten kur esate yra iš tiesų taip jau gerai.

Dažnai girdime frazę, jog laikas yra pinigai.Tai yra brangiausia ką galime turėti (kartu su sveikata). Tačiau yra ir kita nuomonė, jog visgi ne laikas yra brangiausias resursas, o dėmesys. Šios dienos mintis yra truputi filosofinė. Drįstu teigti, jog brangiausias resursas yra DĖMESYS. Tu gali turėti 24 valandas, bet jeigu aplink bus įvairiausi trikdžiai kaip kad socialinė media (pvz su TikTok labai nesunkiai gali ištrinti 1 valandą ar daugiau iš savo dienos), darbų gausa (nesugebėjimas atsirinkti). Kitą kartą pagalvokite, jog kažko nepadarote ne dėl laiko stokos, o dėl įvairiausių trukdžių, kurių gal net nepastebite.

Dažnas investuotojas nesusimąsto, jog prieš pradedant investuoti reikėtų turėti pirmiausia sau atsakyti į klausimą - "Kada parduosiu įsigytą akciją / fondą ar kitą finansinį instrumentą, bei ką su tais pinigais po to darysiu". Visada galvojama, jog apie tai nuspręs vėliau. Problema yra ta, jog tas vėliau neįvyksta ir tenka priimti neracionalius sprendimus netinkamu momentu. Aš ne kartą esu susidūręs savo kailiu, kad pardaviau įmonės akciją ir po kiek laiko pirkau ją atga (už brangiau), nes nebuvo kur geriau padėti prieš tai gautų pinigų. Pardavimo strategijos dažnai neturi net ir patyrę fondų valdytojai ir jų dažnas atsakymas - tiesiog kaupiu senatvei, o kai ji ateis - tada ir mąstysiu ką daryti.

Už pinigus galima pirkti skirtingus dalykus, bet man asmeniškai vienas geriausių būdų išleisti pinigus yra pirkti kitų žmonių laiką, jog daugiau laiko liktų man pačiam. Štai vienas mano bičiulis jau prieš 10 metų samdydavo žmogų, kuris atvykdavo pas jį į darbą paimti automobilio raktelių, jog nuvežti automobilį į plovyklą ir jį pilnai sutvarkius grąžinti į biuro parkavimo aikštelę. Man tuo metu atrodė tam tikras pinigų švaistymas, nes tai galima būtų atlikti nesunkiai ir pačiam, o jis manė atvirkščiai ir turimą laiką skyrė mokymuisi ir taip kėlė savo kvalifikaciją. Šiai dienai aš jau turiu ne vieną pavyzdį, kuris tinkamas laiko pirkimui: namų tvarkytoja, maisto į namus prenumerata, auklė, online maisto produktų pirkimas.

Pamenu tuos laikus kai buvau mokykloje (~1996) ir keldavau sau klausimą "Kaip galima daryti tokią nesąmonę ir viešbučiui už naktį mokėti 100 litų? Už tokią sumą išeina ne vienas blokas gumos 'Turbo' arba 'Love is'. Tai bus daug kartų geriau nei viešbučio kambarys vienam kartui". Praėjo metų. Pinigai nebe tėvų duodami, o uždirbami. Daug kas pasikeitė (įskaitant ir bendrą ekonominę situaciją). Pasikeitė ir supratimas apie pinigus. Kiek save stebiu - tai ir toliau keičiasi. Senai atsisakiau frazių kaip kad "Niekados už tokią kainą nepirksiu to daikto / paslaugos". Kadaise teko apsistoti viešbutyje, kur suma buvo nevaikiška/nemokyklinė, bet tuo pačiu tai buvo geriausias viešbutis, kuriam teko pabuvoti ir dabar jis priskiriamas prie vienos iš gyvenimo patirčių. O patirtys dažniausiai kainuoja. O apie mokamas ir nemokamas geriausias asmenines patirtis parašysiu jau kitose minčių pasidalinimuose.

Kartais nutinka taip, jog iš tiesų darbuotojams pasiseka ir darbdavys pasiūlo investuoti į trečiąją pensijų pakopą su darbdavio pagalba. Bandžiau sau atsakyti, kodėl darbuotojas galėtų nesirinkti šio investavimo būdo. Radau tris galimas priežastis: a) darbdavys nesugebėjo pristatyti tinkamai šio produkto (arba darbuotojai tiesiog to nežino), b) darbuotojas planuoja imti banko paskolą ir tų pinigų reikia būsto įmokai, c) tikisi, jog finansų rinkoje bus labai blogai ir neplanuoja artimiausiu metu joje dalyvauti. Daugiau nesugalvojau. Gal apie tai galėtų garsiau kalbėti tokias paslaugas teikiančios įmonės? Mano žiniomis net ir tose įmonėse, kur darbdavys suteikia tokią galimbę, ja dažniausiai pasinaudoja iki 10% darbuotojų. Neįtikėtinai mažai.

Gyvenime susiduriame su skirtingomis situacijomis darbe. Kartais tai būna mažai apmokamas darbas, bet laiko visai nelieka kažką naujo naudingo mokintis, jog galima būtų pakelti savo kvalifikaciją arba tiesiog pradėti dirbti kitoje srityje. Manau labiau nelieka ne laiko, o energijos (ypač tokiose situacijose kai yra dar šeima ir jai laiko taip pat reikia skriti). O kartais būna, jog nutinka "auksinių antrankių" situacija. Amerikoje tai yra ganėtinai paplitęs išsireiškimas. Lietuvoje dar tai gana reta. Auksiniai atrankiai tai tokia situacija kai norėtum kažką keisti profesijos/karjeros atžvilgiu, bet nelabai gali, nes turi paskolas/lizingus ir kitur dirbdamas tokių sąlygų tikriausiai neturėsi. Truputi plačiau: tu dirbi įmonėje, gauni gerą atlyginimą, premijas ir taipogi įmonės akcijų kiekvienais metais; Gal darba kažkas tavęs ir netenkina ir norėtumei dirbti kitoje srityje arba išbandyti kažką naujo, bet tai tampa beveik neįmanoma dėl turimų finansinių įsipareigojimų šeimai, bankams ir išėjus kitur tas finansinis paketas nebus pakankamas. Tam tikra prasme tai gera situacija, kurioje norėtų būti tikrai nemaža dalis žmonių, kita vertus tai nėra taip paprasta, tad todėl tai vadinasi ne "antrankiai", o "auksiniai antrankiai".

Vienoje iš mano skaitytų knygų "How to die with zero" įstrigo viena mintis apie pinigų panaudojimą tam tikriems gyvenimo etapams. Ten buvo gana aiškiai ir argumentuotai parašyta, jog vietoj turėjimo vieno sąrašo ("Bucket list"), kuriame būtų surašytos tam tikros svajonės, reikėtų turėti sąrašus skirtingiems gyvenimo etapams. Paprastumo dėlei siūlomas modelis yra maždaug toks: ką daryti kai tau tarp 20-30, 30-40, ... 70-80, 80 - 90. Mes galvojame, jog būdami 70 leisime laiką keliaudami, bet teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad daugelis tokio amžiaus žmonių, tokių norų nebeturi. Tarkime mes tikėtina turėsime didžiulį norą toliau slidinėti sulaukę pagarbaus amžiaus, bet tai nebūtų protinga, nes traumos atveju gyjimas užtruktų. Man asmeniškai patinka golfas (nors aš jį žaidžiu prastai), bet paskaičius tą knygą permastau ar nelabiau vertėtų užsiimti kito tipo sporto šaka, kuri aktyvesnė ir dabar dar galiu tai drąsiai daryti. Daug minčių vienoje vietoje, bet esminė žinutė paprasta: svajonių/veiklų sąrašas skirtingiems laikotarpiams yra daug geriau nei vienas bendrinis sąrašas viskam.

Kai man buvo 30 metų - buvau bedarbis t.y. gaudavau pinigus iš darbo biržos. Tai nebuvo pati maloniausia patirtis, nors darbo paieškos specialistė buvo labai profesionali ir norinti padėti. Tai buvo mano tam tikras pereinamasis laikotarpis nuo startuolio (kuris netapo vienaragiu) į darbo paiešką įprastiniu būdu. Teisybės dėlei turiu paminėti, jog turėjau pasiūlymų, bet jų nepriėmiau, nes nenorėjau įsipareigoti pozicijoms, kurios man pasirodė ne iki galo tinkamos. Visgi ta patirtis man priminė apie vieną esminę taisyklę, jog investuoti į akcijas / fondus ar kitus finansinius instrumentus yra gerai, bet dar geriau yra investuoti į savo įgūdžius/naujus sugebėjimus. Ir tai tampa vis labiau aktualu šiame dirbtinio intelekto amžiuje kai viskas keičiasi ir yra didesnis netikrumo jausmas nei anksčiau. Mano siūlymas nepamiršti mokytis, samdytis profesionalus ir žiūrėti kaip gailmi išlikti reikalingiems ir ateityje. Investavimas į save kainuoja laiką ir pinigus, bet tai visada išliks tavo geriausia investicija.

Asmuo gaunantis minimumą yra nepavydėtinoje situacijoje ir apie finansus kalbėti yra ganėtinai sudėtinga. Bet kalbėti reikia. Reikia ieškoti ir sprendimų, kaip iš to išeiti. Viena iš minčių tai sugebėjimas surasti savyje jėgų pradėti kažko naujai mokytis, jog vėliau galima būtų užsidirbti papildomai su naujomis žiniomis. Šis procesas yra nelengvas, bet iš mano asmeninės patirties labiausiai pasiteisinęs. Prieš maždaug 10 metų pradėjau keltis 5 val ryto (kai kiti dar miega), jog galėčiau įgyti naujus įgūdžius. Šiandien tai atsiperka su kaupu.

Ar pagalvojote, kad balsavimas rinkimuose primena pažinčių programėlę? Braukome į kairę, braukome į dešinę, ieškodami tobulo partnerio... tik šiuo atveju ieškome politiko, kuris neapvils per ateinančius ketverius metus. Nors ir nėra "super patinka" mygtuko, galime gilintis į kandidatų programas - tai tarsi jų profilio aprašymas. Tik vietoj "mėgstu keliauti ir skaityti knygas" rasime "pažadu mažinti mokesčius ir gerinti švietimą". Kaip ir pažinčių pasaulyje, taip ir politikoje - nerealu tikėtis tobulo atitikimo. Galiausiai tenka rinktis tą, kuris atrodo mažiausiai blogas. Tad kitą kartą eidami balsuoti pagalvokite - jei tai būtų pasimatymas, ar norėtumėte praleisti su šiuo politiku bent ketverius metus? Nepamirškite "nubraukti" savo pasirinkimo rinkimų biuletenyje!